Šmufis (arba išgelbėto katino istorija)

Net nežinau nuo ko pradėti. 

Tai Šmufis (zuikutis, mažučiukas, žodžiu, kaip pavadinsi taip nepagadinsi). Net nebūčiau pagalvojus, kad toks padarėlis gali atnešt į namus tiek gyvumo, laimės ir visus (absoliučiai visus) papirkti savo gerumu, kantrumu, tvarkingumu... 
Mūsų namuose jis atsidūrė lapkričio 16 d. viskas prasidėjo nuo to, kad grįžus į gimtąjį miestą iš studijų mama papasakojo, kad atklydo pas ją katinėlis, o ji turi ir taip jau du katinus bei šunį ir dar vieno į namus priimt nebegali. Tad nuėjom pažiūrėti, kaip gi tas paslaptingas katinėlis atrodo, o pasirodo, kad tai jau ne katinėlis, o visas KATINAS! Labai bijojom, kad bus sunku jau tokį pripratint, kad niekur nepridirbtų ir pan. Bet kur tau! Iki šiol jokiu incidento nebuvo įvykę, tvarkingesnio katino neesu mačius. Pamažu jis mus visus papirko savo tylumu ir kantrumu (kur rasi katiną, kuris nemiaukia, nelipa su nagais ant kojų, kad tik kažką duotum, kur rasi tokį katiną, kuris nieko negavęs tiesiog apsisuka ir išeina...). Vienintelis būdas kaip mes susikalbam, tai švelnumu, kai labai kažko nori pasitrina palei kojas ir eina ta linkme, kur nori nuvesti. Galiu duoti titulą protingiausio katino, nes tai tikrai paperka ir kaip tada tu neduosi jam kažko...😁

Žmonės, būkit geri, nedvejokit, pasiimkit net ir vyresnį katiną, juk galų gale jie vistiek užaugs ir amžinai mažais kačiukais neliks, o taip galbūt išgelbėsit gyvūnėliui gyvybę, karmos taškai garantuoti.

Kolkas tiek, čiao!